Absoliuti protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai – neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės – malonę karaliauti kitiems vilkint meilės mantiją.
Neilgai truko Edeno sode pirmųjų „naujakurių“ laimė... Jiems dovanota didžioji Dievo laisvė daryti gyvenimą keičiančius veiksmus tapo prakeikimu, nes jų sprendimas paklusti Jo priešui šėtonui atitiko savižudiškų žodžių ištarmę: „Viešpatie, atsiskyrę nuo Tavęs, mes vis tiek įrodysime, kad galime būti laimingi.“ Ne, tai - jau ne karaliavimas Viešpatyje, bet gėdingas Jo išsižadėjimas. Kai neatgailaujantis žmogus iš baimės ir dėl persekiojančių jo sąžinę priekaištų nuo gyvojo Dievo desperatiškai bėga į krūmų tankynę (Pr 3, 8), jo neišgelbės prieglobsčio ieškojimas netikrumo šešėlyje.
Bažnyčios mokytojas šv. Atanazas rašė: „Tuomet, kai Jo sukurti žmonės iš esmės ėmė gesti ir tokie kilnūs kūriniai pasuko į pražūtį, ko reikėjo imtis Gerajam Dievui? Ar turėjo Jis leisti, kad mirtis ir gedimas paimtų viršų? Bet tuomet kokia prasmė buvo visa tai sukurti? (...) Todėl nebuvo įmanoma, kad Dievas paliktų žmones sugesti, nes tai nebūtų tikę Jo prigimčiai.“
Žmonijai reikėjo kitos dovanos. Taip, tai – Jėzus, palikęs 99 klusnias avis ir ant savo pečių nešantis vieną paklydusią avelę, kuri simbolizuoja mus visus. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Jam ši našta bus lengvesnė už plunksną. Iš tikrųjų tai – mums nepakeliamos kančios taurė, kurią net pats Dievo Sūnus, parpuolęs kniūbsčias ir krauju prakaituodamas, meldė Tėvą atitolinti... (Mt 26, 39). Vienintelį kartą Jo malda nevirto kūnu, nes niekada nebuvo ir nebus kito tinkamesnio Išganymo plano, kaip tik šis – savanoriškai leistis Jėzui prikalamam prie kryžiaus, iki pabaigos ištverti visas patyčias bei kančias ir agonijoje numirti. O tada, kai trečią dieną Jis prisikels iš mirties guolio, pasauliui atsivers akys – daugelis supras, kad Jis yra Nemirtingasis, stipresnis už mirtį, kuris, pasak vieno autoriaus, „tapo nuostabiu gailestingumo sostu, vieta, kurioje Švenčiausioji Trejybė asmeniškai iškentė nusidėjėlių daromą nuodėmę“.
Paradoksalu, kad, minint Visatos Valdovo šventę, bažnyčiose skaitoma Evangelija apie Jėzų mums byloja ne kaip apie triumfuojantį danguje, bet merdintį ant kryžiaus. Kaip be Mirusiojo neturime tikrosios Ateities perspektyvos, taip Esantysis danguje mums sako: „Kasdien savo gyvenimo būdu panašėkite į pliką kviečio grūdą, nes jame iš tiesų yra jums skirto išsipildančio pažado užtaisas: „Su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
Vienas teologas lėktuve drauge skrido su mikrobiologu, kuris abejojo Dievo buvimu. Kai jie buvo bebaigią pokalbį apie biologiją, teologas paklausė: „Iš kur atsirado tokia jūsų meilė augalams?..“ – „Tiesą pasakius, nedažnai apie tai pagalvoju“, – atsiliepė pašnekovas. „Tiesiog taip nutiko“, – kaip susitarę ištarė abudu. Teologas ant servetėlės pradėjo piešti tris susipynusius skritulius. Viename įrašė „Tėvas“, kituose – „Sūnus“ ir „Dvasia“. Rodydamas juos kalbėjo: „Žinau, iš kur atsirado tokia karšta meilė augalams, ir žinau, kas esate jūs. Tą ugnį širdyje užsidegėte ne jūs pats, ją uždegė Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Trejybė leido jums patirti Jos rūpestį per Jėzų, o Jis per Dvasią nuolankiai dalijasi su jumis savo meile augalams... Ir jūs tuo gyvenate! Vakare einate miegoti, kitą rytą pabundate, visą dieną dirbate Jo darbus ir įgyvendinate Jo kūrybines mintis. Jūs gyvenate Jėzaus gyvenimu, globojamas Dvasios dalyvaujate Jo bendrystėje su Tėvu ir dalijatės užsidegimu laiminti kūriniją. Gyvenate triasmenio Dievo gyvenimu, o net nesate tikras, kad Dievas yra!“ „Na, – atsakė jis, – jei tai – tiesa, tai kodėl man niekas apie tai nepasakė?“ – „Ką tik pasakiau.“
Iš šio pavyzdžio aiškėja, kiek daug geros valios žmonių, net giliau nesusimąstydami, Jame gyvena, juda ir Jam priklauso (Apd 17, 28). Tačiau nepakanka vien tik teoriškai pripažinti, kad Dievas egzistuoja. Jis nori visiems mums sužadinti transcendentinį Jo pažinimo alkį, kuris mus vestų į asmeninį santykį su Juo: „Ateikite pas mane visi (...) Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Tegul Šventoji Dvasia taip užvaldo mūsų širdį ir atveria protą, kad pamatytume, jog nukryžiuotame Karaliuje yra mums paskirtoji Meilės Karalystė, kuri mumyse auga, kai kaskart nutraukiame kiekvienos kaltės pančius ir einame į Laisvę.
Kai gyvenimo darbais išpažįstame Nukryžiuotąjį savo Viešpačiu, su Juo žengiame į Sostą, ir Jo gyvasis vanduo paskandina mus...
Kun. Vytenis VAŠKELIS
